- ruplė
- ruplė̃ sf. (4) DŽ, Ssk, rùplė (2) NdŽ 1. Kos54, N(Prk), [K] stora, nelygi medžio (ppr. beržo) žievė: Beržas toks senas, kad vienos rùplės Svn. Netikęs medis lentom pjauti – visas ruplėm apaugęs Ssk. | Širdis kaip seno medžio žievė, storų ruplių, randų išvagota J.Paukš. 2. DŽ, Paį med. ribotas odos pabrinkimas, paputimas (urticaria): Dilgynės piktos – tuoj rùplę ištraukia i labai niežti LKT241(Žml). Dilgynės rùplėm sudilgo Ps. Ant rankos man skaudinga ruplẽlė atsirado Šd. Ranką išvertė rùplėm: buvo sudilginta, vietom paraudonavo, raudonos viečiukės iškilo Jnšk. 3. žr. raupas 1: Ruplėtas veidas, su ruplėm Grž. 4. žr. raupas 3: Knygų ir natų ryšulys išbrinko nuo šlapio sniego, ir popieriuje atsirado geltonų ruplių rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.